Svajonių ansamblis.

Svajoju būti vakaro tyla,
Tokia, kurios paleisti nenorėtum.
Svajoju būt spragsianančia ugnim karšta,
Tokia, prie kurios visad pasišildyti galėtum.

Svajoju, kaip pažiūrėjęs į manas akis žydras,
Jose ištirpt, paskęst galėtum.
Ir kaip pažvelgęs į snaiges baltas,
Mane jų sūkury laikyt norėtum.

Kaip ankstų rytą atsibudus,
Pirma mintis apie mane ateitų.
Ir šyptelptum žvaigždėtą dangų prisiminus,
Nes jis tik mane vieną tau primintų.

Ir kaip galėčiau aš, kai lūdna bus labai,
Į tavą petį atsiremti.
Ir kai ims sprogt pavasarį pirmieji pumpurai,
Kartu galėsim svajones gvildenti.

Svajoju aš, kada nors tavo būti,
Krist ant tavų pečių lietaus lašais gaiviais.
Ir dar turiu mažytę viltį,
Kuri svajonių tų apleist neleis.

Kai įkvėpimas aplanko...

Tamsus žiemos vakaras. Vienas tų jaukių vakarų, kai sėdžiu ant plačios palangės, apsisupusi margaspalviu apklotu, su puodeliu karštos arbatos ir žiūriu pro langą. Bet vaizdas šiandien ypatingas. Ne toks, kaip kaskart. Nėra pilkų gatvių, monotonijos ir paniurusių žmonių veidų. Kiemas tuščias. Net keista. Tačiau vaizdas nuo to tik pagyvėja-įgauni peno vaizduotei. Ir aš, matydama pirmą šiais metais iškritusį sniegą, įsivaizduoju daug dalykų. Atrodo, kad jaučiu kiekvieną snaigę, kiekvieną jos nusileidimą ant žemės. Tarsi girdžiu, kaip gatvėse įsijungia žibintai, kurie man primena spragsintį laužą, ir viskas nušvinta. Prašviesėja. Prasisklaido nežinia ir kiekviena snaigė gali pasirinkti, kur nusileisti. Ir jos jau kitokios. Nebėra neužtikrintumo jausmo, jos nebesisuka tango ritmu, nežinančios, kas jų laukia. Jos mato ir gali pasirinkti. Tarsi užsitikrina sau ateitį...

Keista, bet visa tai vyksta ir žmonių gyvenime... Vaikystėje mes juokiamės, žaidžiame, mėgaujamės vėjavaikiškumu ir nerūpestingumu. Vėliau, pereinant į paauglystės laikotarpį mus tarsi užlieja tamsa-atrandame daug naujų, nepažintų dalykų, baiminamės savo ateities, gyvename tarsi įsisupę į peršviečiamą baimės skraistę. Perėjus šį laikotarpį, viskas nušvinta. Randame sau vietą po saule, sukuriame šeimą, susirandame darbą. Ir viskas daug lengviau. Ir galiausiai, galime nutūpti, kaip tos snaigės prieš ištirpstant- ramiai, užtikrinti, žinodami, kad nieko nepakeisi. Besidžiaugdami tuo, ką padarėme ir dėl nieko nesigailėdami. Nes tam nebėra laiko. Yra tik kelios sekundės, pasidžiaugti viskuo, ką turime. Ir tai, matyt, yra pačios geriausios gyvenimo akimirkos. Kai žinai, kad greitai nebeturėsi nieko-tik patį save, savo sielą. Ir tai nesame dėl to užtikrinti. Nes niekas nežino, kas vyksta ten, anapus. O galiausiai užmiegame, atšalame. Kaip tos ištirpusios snaigės...

Vaizdas už lango duoda peno ne tik vaizduotei ir apmąstymams. Nori nenori, tokiais momentais neatsiginsi prisiminimų. O jų tiek daug ir tokių įvairių. Mąstydama apie vienus džiaugiesi, negali sulaikyti šypsenos, besitęsiančios per visą veidą. Nori viską pakartoti. Prisimindama kitus liūdi. Trokšti, kad to nebūtų tavo gyvenime. Gailiesi. Arba liūdi dėl to, kad tai baigėsi. Kad buvo be galo gera, bet to nebėra dabar. Tačiau nėra nieko amžino. Reikia išmokti džiaugtis dėl to, kad tai apskritai buvo, o ne liūdėti dėl to, kad tai baigėsi. Kokie visgi žmonės keisti... Jiems amžinai nepakanka gero, jie trokšta dar ir dar, tarsi vampyrai, nori sugerti visą visatos gėrį. Tačiau, įvykus kažkam blogo, rodos, viską atiduotų, kad tik to nebūtų. Gyvenime turi būti pusiausvyra. Gėrį keičia blogis, meilę – neapykanta, džiaugsmą- liūdesys. Ir niekada nebus taip, kad viskas stovės vietoj. Nuodėmė to norėti. Gyvenimas bėga, jo tėkmė greitesnė, nei mes patys įsivaizduojam. Ir viskas keičiasi. Kam švaistyti save tokiems norams, kaip laiko sustabdymas ar tam tikro laikotarpio išbraukimas iš savo gyvenimo. To nebus. Niekada. Geriau mąstyti apie tai, kaip pagerinti dabartį, padėti kitiems tapti geresniais ar laimingesniais. Rūpinkimės tuo, kas yra mūsų valioje, o ne svajokime apie tai, ko, patys žinome, niekada nebus.

Jeigu...

...Jeigu dovanoti gėlių-tai tik pačių gražiausių...
...Jeigu klausytis-tai tik nuoširdžiausių žodžių...
...Jeigu mylėti-tai tik pačius mylimiausius...
...Jeigu branginti-tai tik draugystę...
...Jeigu keltis anksti-tai tik saulėtą rytą...
...Jeigu dirbti-tai tik prasmingai...
...Jeigu meluoti-tai tik vardan tiesos...
...Jeigu pamiršti-tai tik nuoskaudas...
...Jeigu keliauti-tai tik tam, kad sugrįžtum...
...Jeigu sugrįžti-tai tik ten, kur laukia...
...Jeigu prisiminti-tai tik gražiausius dalykus...
...Jeigu dainuoti-tai iš visos širdies...
...Jeigu džiaugtis-tai visu pasauliu...
...Jeigu linkėti-tai tik paties geriausio...
:)

P.S.Aš taip labai labai noriu prie jūros. Ir visai nesvarbu, kad šalta ir lyja. :}

užrašų knygelė.

Labas.:}
Sveikinuosi su jumis, baisiai nostalgiškos nuotaikos. Visą dieną sėdžiu namie, miegu, klausaus muzikos, žiūriu filmus ir t.t.. kaip gera. Toks poilsis. Ir nieko netrūksta. Reikia kartais tokių ramių dienų...
Karantinas. Tai turbūt nieko nestebina. Turim papildomas atostogas iki trečiadienio. Nemažai, bet tik bijau, kad nenubrauktų tos savaitėlės iš žiemos atostogų. ;} Ir šiaip, kai vakar visi džiūgavo, aš buvau labai labai nusiminusi, nes nusibraukė ekskursija ir ją perkėlė į gruodžio 4 dieną. Tada dar labiau nuliūdau, nes tą dieną man koncertas. Bet šokiuose pasikalbėjau su vadove ir turbūt galėsiu praleisti koncertą ir lėkti į ekskursiją. Tada visą vakarą buvau gausiai puikios nuotaikos. :}
Kas dėl šokių... Kiek nuotykių vakar patyriau per juos. Ėjau į priekį, o jau buvo tamsu. Ir tamsioje gatvėje, kurioje buvau viena vienutėlė, sutikau tokį vaikiną. Tiksliau, jis mane užkalbino ir prašė palydėti iki daržovių kiosko. ;D Žinau, skamba juokingai, bet tada nuoširdžiai išsigandau. Atsisakiau, bet, ačiū dievui, likau gyva ir sveika. O laukiant, kol mane pasiims iš repeticijos, prie manęs priėjo girtut girtutėlis vyras ir prašė prisidegt. Ar aš atrodau kaip rūkanti mergina? Susimąsčiau. Bet jis paskui atsiprašė ir netgi pasakė, kad gal mane įžeidė. Atsakiau, kad viskas gerai ir atsikračiau galvoje tūnančio rūkančiosios įvaizdžio.
O dabar apie tai, kodėl taip pavadinau savo įrašą. Šiandien žiūrėjau super fantastišką filmą "The notebook". Tikėjausi iš jo daug, bet jis su kaupu pateisino mano lūkesčius. Labai privertė susimąstyti.. Kaip norėčiau tokios meilės, kuri visada būtų gyva mano širdyje, net senatvėje, kai nieko neprisimeni... Ir numirti kartu, susikabinus rankomis.. Taip labai labai man kaupėsi ašaros filmo gale. Ir supratau, kiek svarbu yra popierius ir plunksna, užrašinėti savo prisiminimus... Tai turi magišką galią..
Bet ir liūdžiu. Nežinau, prieštaringi jausmai. Tik dėl prisiminimų. Viskas susikaupė- ir gera, ir bloga. Ir gera, ir liūdna. O Mykolaičio dainos taip sustiprina melancholiją... Atrodo, noriu labai nedaug. Bet tai nepasiekiama... Skauda nuo svajonių. Bet jų niekada niekada neatsisakysiu.

"Read this to me and I'll come back"...

That's my life.

Labas . :}
O štai ir vėl aš, po vieno mėnesio ir septyniolikos dienų pertraukos.
Kaip gretai tas laikas bėga... Sunku patikėt. Sako, kad kai pradedi jausti greitą laiko tėkmę-sensti. Bet, vargu, ar man tas gresia. Nors per tą laiką, kai čia nerašiau, man jau suėjo šešiolika metų. :}
Matyt, noriu kažkur išsilieti, todėl griebiu savo seniai belankytą blog'ą. Taip, tenka pripažinti, išnaudoju jį- bet ar tai blogai, jei su gerais ketinimais?
Hm... Turbūt norėčiau pradėti nuo to, kad jaučiuosi ganėtinai vieniša - aplinkui visi serga ir tas mane žudo. Klasėj iš 32 žmonių yra tik 12. Ir šlykštu, kad serga beveik visi man brangūs žmonės, todėl negaliu jų matyti. Žinoma, yra ir privalumų-lengvesni krūviai ir pan. Bet ar tai gali pakeisti draugų nebuvimą šalia? Nemanau... O su viena drauge buvom susitarusios lėkt į ekskursiją, kuri jau daugiau nei metus yra mano svajonė. O dabar - šnipštas. Vis dar meldžiuosi ir turiu vilties, kad draugė iki penktadienio pasveiks, nes jei ne- būsiu žiauriai žiauriai nelaiminga ir sugniuždyta.
Kas dar ? Pasigirsiu, kad prieš pusantros savaitės buvau "Šok su manimi" filmavime. Atrodytų, kas gi čia tokio, bet žinant, kaip man tai yra svarbu... Buvau pakerėta. Galėčiau sėdėt toj salėj ir savaitėm. Todėl mane apninka gili depresija, kai dabar šeštadieniais tenka tą laidą žiūrėti ne salėje, o prie televizoriaus ekrano.
Išvis, supratau, kiek man reiškia šokiai. Žinojau, kad daug, bet nežinojau, kad TIEK DAUG. Per vokiečių kalbėjom apie šokius- pradėjau net drebėti iš laimės ir jaudulio. Repeticijų grafikas keistas- labai dideli tarpai tarp jų, todėl vis svaigstu kaip pasiilgau šokių. Laukiu choreografijos pamokų, kurios bent kiek prablaškytų tą laukimą ir labai stipriai pasiuntu, jeigu paleidžia-o taip būna labai dažnai. Daug kas manęs nesupranta, bet man nesvarbu. Šokiai- mano aistra ir mano gyvenimas. O gruodžio pradžioj bus šokių vakaras ir taip, mane vėl pakvietė ten šokti. Jau dabar laukiu. Turbūt šoksiu tango ir be galo džiaugiuosi-bereikia susirasti tik tinkamą suknelę. Tik... tai nėra toks jau lengvas darbas. ;DD
Tiesa, pastaruoju metu tapau labai jautri. Pvz, per gimtadienį verkdavau kone nuo kiekvieno sveikinimo. Bet nemanau, kad taip blogai. Džiaugiuosi, kad esu žmogus, mokantis nuoširdžiai parodyti savo emocijas. Kam slapstytis už kaukių?

Ir pabaigai citata, kuri man labai patiko :

"Juokas ir šypsena-tai vartai ir varteliai, pro kuriuos pas žmogų gali įsmukti daug gėrio."

mintys.

Žmogus paklausė savo angelo:

- Kodėl visuomet, kai man gera, tu eini greta manęs ir smėlyje matomos

dvi eilės pėdų – mano ir tavo. O kuomet man blogai, tu palieki mane

vieną ir smėlyje lieka tik mano pėdų žymės.

Ir angelas atsakė:
- Kai tau buvo blogai, aš nešiau tave ant rankų.


Vaikų laiškai Dievui:

Ten pas Tave gražu ar nelabai ?
Emilis 1kl.

Ką reikia padaryti su gyvūnėliu, kad galėčiau jį pasiimti su savimi į rojų?
Agnė 4kl.

Jei man ką nors skauda, tai reiškia, kad Tu ant manęs supykai?
Austėja 3kl.

O Tau yra taip buvę, kad kas nors Tau atrodo simpatiškas, bet jis nežiūri į Tavo pusę?
Indrė 4kl.

Kiek kartų aš patirsiu nelaimingą meilę ? Trys kartai jau buvo.
Julija 2kl.

Ar Tau nenuobodu visada būti Teisingam?
Valdas 1kl.

Kodėl Tu sutvėrei tokį pasaulį, kuriame mama verkia, kai suplėšo sau pėdkelnes?
Mantas 2kl.

Galima, aš Tau retkarčiais sapnuosiuosi?
Austė 1kl.

Padaryk ,kad visi, pradedant močiūte ir baigiant drambliais, būtų laimingi, sotūs ir šiltai apsirengę.
Rokas 3kl.

Tegul aš gyvensiu tiek, kiek nori mama.
Tadas 2kl.

Duok sveikatos mamai, dėdei Valdui, dėdei Tomui, dėdei Vytui ir kitiems mano tėčiams ,kuriuos turėsiu.
Arūnas 4 kl.

Norėčiau paprašyti proto savo tėvams, o tai jie visai manęs nesupranta.
Alvydas 3kl.

Iš pradžių norėjau Tavęs paprašyti šuniuko, bet paskui pagalvojau ,kad tavęs negalima trugdyti dėl visokių niekų ir prašysiu ko nors labai svarbaus.
Padaryk ,kad mama visada grįžtų iš darbo linksma ir gera.
Eglė 3kl.

Padaryk tą gyvenimą paprastesnį.
Lukas 4kl.

Gerbiamas Dieve, padaryk, kad kojos ir rankos visada būtų švarios.
Evaldas 2kl.

Parodyk man paslapčiomis bent vieną angelą.
Andrius 3kl.

Išgarink mano nuodėmes.
Gerda 1kl.

Noriu gyventi tame pasaulyje, kurį sukūrei Tu, o ne žmonės.
Justė 4kl.

Padaryk ,kad mama su tėčiu susitaikytų, o aš už tai mesiu rūkyti.
Edvinas 3kl.

Tegul mane pamilsta Dovilė, o aš už tai galėsiu su ja susituokti.
Tomas 4 kl.

Tu ir pats viską žinai.
Lukas 1kl.

Susitinkam iki mirties gerai?
Justas 1kl.

griūk negyvas.

Nereikia slėptis nuo žmogaus, kuris nori prie tavęs priartėti. Atsikratyk savo baimių. Gal jis nori tapti tavo draugu, nes tavimi žavisi, o gal jis tik nedrįsta kai ko paklausti…