Kai įkvėpimas aplanko...

Tamsus žiemos vakaras. Vienas tų jaukių vakarų, kai sėdžiu ant plačios palangės, apsisupusi margaspalviu apklotu, su puodeliu karštos arbatos ir žiūriu pro langą. Bet vaizdas šiandien ypatingas. Ne toks, kaip kaskart. Nėra pilkų gatvių, monotonijos ir paniurusių žmonių veidų. Kiemas tuščias. Net keista. Tačiau vaizdas nuo to tik pagyvėja-įgauni peno vaizduotei. Ir aš, matydama pirmą šiais metais iškritusį sniegą, įsivaizduoju daug dalykų. Atrodo, kad jaučiu kiekvieną snaigę, kiekvieną jos nusileidimą ant žemės. Tarsi girdžiu, kaip gatvėse įsijungia žibintai, kurie man primena spragsintį laužą, ir viskas nušvinta. Prašviesėja. Prasisklaido nežinia ir kiekviena snaigė gali pasirinkti, kur nusileisti. Ir jos jau kitokios. Nebėra neužtikrintumo jausmo, jos nebesisuka tango ritmu, nežinančios, kas jų laukia. Jos mato ir gali pasirinkti. Tarsi užsitikrina sau ateitį...

Keista, bet visa tai vyksta ir žmonių gyvenime... Vaikystėje mes juokiamės, žaidžiame, mėgaujamės vėjavaikiškumu ir nerūpestingumu. Vėliau, pereinant į paauglystės laikotarpį mus tarsi užlieja tamsa-atrandame daug naujų, nepažintų dalykų, baiminamės savo ateities, gyvename tarsi įsisupę į peršviečiamą baimės skraistę. Perėjus šį laikotarpį, viskas nušvinta. Randame sau vietą po saule, sukuriame šeimą, susirandame darbą. Ir viskas daug lengviau. Ir galiausiai, galime nutūpti, kaip tos snaigės prieš ištirpstant- ramiai, užtikrinti, žinodami, kad nieko nepakeisi. Besidžiaugdami tuo, ką padarėme ir dėl nieko nesigailėdami. Nes tam nebėra laiko. Yra tik kelios sekundės, pasidžiaugti viskuo, ką turime. Ir tai, matyt, yra pačios geriausios gyvenimo akimirkos. Kai žinai, kad greitai nebeturėsi nieko-tik patį save, savo sielą. Ir tai nesame dėl to užtikrinti. Nes niekas nežino, kas vyksta ten, anapus. O galiausiai užmiegame, atšalame. Kaip tos ištirpusios snaigės...

Vaizdas už lango duoda peno ne tik vaizduotei ir apmąstymams. Nori nenori, tokiais momentais neatsiginsi prisiminimų. O jų tiek daug ir tokių įvairių. Mąstydama apie vienus džiaugiesi, negali sulaikyti šypsenos, besitęsiančios per visą veidą. Nori viską pakartoti. Prisimindama kitus liūdi. Trokšti, kad to nebūtų tavo gyvenime. Gailiesi. Arba liūdi dėl to, kad tai baigėsi. Kad buvo be galo gera, bet to nebėra dabar. Tačiau nėra nieko amžino. Reikia išmokti džiaugtis dėl to, kad tai apskritai buvo, o ne liūdėti dėl to, kad tai baigėsi. Kokie visgi žmonės keisti... Jiems amžinai nepakanka gero, jie trokšta dar ir dar, tarsi vampyrai, nori sugerti visą visatos gėrį. Tačiau, įvykus kažkam blogo, rodos, viską atiduotų, kad tik to nebūtų. Gyvenime turi būti pusiausvyra. Gėrį keičia blogis, meilę – neapykanta, džiaugsmą- liūdesys. Ir niekada nebus taip, kad viskas stovės vietoj. Nuodėmė to norėti. Gyvenimas bėga, jo tėkmė greitesnė, nei mes patys įsivaizduojam. Ir viskas keičiasi. Kam švaistyti save tokiems norams, kaip laiko sustabdymas ar tam tikro laikotarpio išbraukimas iš savo gyvenimo. To nebus. Niekada. Geriau mąstyti apie tai, kaip pagerinti dabartį, padėti kitiems tapti geresniais ar laimingesniais. Rūpinkimės tuo, kas yra mūsų valioje, o ne svajokime apie tai, ko, patys žinome, niekada nebus.