Jeigu...

...Jeigu dovanoti gėlių-tai tik pačių gražiausių...
...Jeigu klausytis-tai tik nuoširdžiausių žodžių...
...Jeigu mylėti-tai tik pačius mylimiausius...
...Jeigu branginti-tai tik draugystę...
...Jeigu keltis anksti-tai tik saulėtą rytą...
...Jeigu dirbti-tai tik prasmingai...
...Jeigu meluoti-tai tik vardan tiesos...
...Jeigu pamiršti-tai tik nuoskaudas...
...Jeigu keliauti-tai tik tam, kad sugrįžtum...
...Jeigu sugrįžti-tai tik ten, kur laukia...
...Jeigu prisiminti-tai tik gražiausius dalykus...
...Jeigu dainuoti-tai iš visos širdies...
...Jeigu džiaugtis-tai visu pasauliu...
...Jeigu linkėti-tai tik paties geriausio...
:)

P.S.Aš taip labai labai noriu prie jūros. Ir visai nesvarbu, kad šalta ir lyja. :}

užrašų knygelė.

Labas.:}
Sveikinuosi su jumis, baisiai nostalgiškos nuotaikos. Visą dieną sėdžiu namie, miegu, klausaus muzikos, žiūriu filmus ir t.t.. kaip gera. Toks poilsis. Ir nieko netrūksta. Reikia kartais tokių ramių dienų...
Karantinas. Tai turbūt nieko nestebina. Turim papildomas atostogas iki trečiadienio. Nemažai, bet tik bijau, kad nenubrauktų tos savaitėlės iš žiemos atostogų. ;} Ir šiaip, kai vakar visi džiūgavo, aš buvau labai labai nusiminusi, nes nusibraukė ekskursija ir ją perkėlė į gruodžio 4 dieną. Tada dar labiau nuliūdau, nes tą dieną man koncertas. Bet šokiuose pasikalbėjau su vadove ir turbūt galėsiu praleisti koncertą ir lėkti į ekskursiją. Tada visą vakarą buvau gausiai puikios nuotaikos. :}
Kas dėl šokių... Kiek nuotykių vakar patyriau per juos. Ėjau į priekį, o jau buvo tamsu. Ir tamsioje gatvėje, kurioje buvau viena vienutėlė, sutikau tokį vaikiną. Tiksliau, jis mane užkalbino ir prašė palydėti iki daržovių kiosko. ;D Žinau, skamba juokingai, bet tada nuoširdžiai išsigandau. Atsisakiau, bet, ačiū dievui, likau gyva ir sveika. O laukiant, kol mane pasiims iš repeticijos, prie manęs priėjo girtut girtutėlis vyras ir prašė prisidegt. Ar aš atrodau kaip rūkanti mergina? Susimąsčiau. Bet jis paskui atsiprašė ir netgi pasakė, kad gal mane įžeidė. Atsakiau, kad viskas gerai ir atsikračiau galvoje tūnančio rūkančiosios įvaizdžio.
O dabar apie tai, kodėl taip pavadinau savo įrašą. Šiandien žiūrėjau super fantastišką filmą "The notebook". Tikėjausi iš jo daug, bet jis su kaupu pateisino mano lūkesčius. Labai privertė susimąstyti.. Kaip norėčiau tokios meilės, kuri visada būtų gyva mano širdyje, net senatvėje, kai nieko neprisimeni... Ir numirti kartu, susikabinus rankomis.. Taip labai labai man kaupėsi ašaros filmo gale. Ir supratau, kiek svarbu yra popierius ir plunksna, užrašinėti savo prisiminimus... Tai turi magišką galią..
Bet ir liūdžiu. Nežinau, prieštaringi jausmai. Tik dėl prisiminimų. Viskas susikaupė- ir gera, ir bloga. Ir gera, ir liūdna. O Mykolaičio dainos taip sustiprina melancholiją... Atrodo, noriu labai nedaug. Bet tai nepasiekiama... Skauda nuo svajonių. Bet jų niekada niekada neatsisakysiu.

"Read this to me and I'll come back"...

That's my life.

Labas . :}
O štai ir vėl aš, po vieno mėnesio ir septyniolikos dienų pertraukos.
Kaip gretai tas laikas bėga... Sunku patikėt. Sako, kad kai pradedi jausti greitą laiko tėkmę-sensti. Bet, vargu, ar man tas gresia. Nors per tą laiką, kai čia nerašiau, man jau suėjo šešiolika metų. :}
Matyt, noriu kažkur išsilieti, todėl griebiu savo seniai belankytą blog'ą. Taip, tenka pripažinti, išnaudoju jį- bet ar tai blogai, jei su gerais ketinimais?
Hm... Turbūt norėčiau pradėti nuo to, kad jaučiuosi ganėtinai vieniša - aplinkui visi serga ir tas mane žudo. Klasėj iš 32 žmonių yra tik 12. Ir šlykštu, kad serga beveik visi man brangūs žmonės, todėl negaliu jų matyti. Žinoma, yra ir privalumų-lengvesni krūviai ir pan. Bet ar tai gali pakeisti draugų nebuvimą šalia? Nemanau... O su viena drauge buvom susitarusios lėkt į ekskursiją, kuri jau daugiau nei metus yra mano svajonė. O dabar - šnipštas. Vis dar meldžiuosi ir turiu vilties, kad draugė iki penktadienio pasveiks, nes jei ne- būsiu žiauriai žiauriai nelaiminga ir sugniuždyta.
Kas dar ? Pasigirsiu, kad prieš pusantros savaitės buvau "Šok su manimi" filmavime. Atrodytų, kas gi čia tokio, bet žinant, kaip man tai yra svarbu... Buvau pakerėta. Galėčiau sėdėt toj salėj ir savaitėm. Todėl mane apninka gili depresija, kai dabar šeštadieniais tenka tą laidą žiūrėti ne salėje, o prie televizoriaus ekrano.
Išvis, supratau, kiek man reiškia šokiai. Žinojau, kad daug, bet nežinojau, kad TIEK DAUG. Per vokiečių kalbėjom apie šokius- pradėjau net drebėti iš laimės ir jaudulio. Repeticijų grafikas keistas- labai dideli tarpai tarp jų, todėl vis svaigstu kaip pasiilgau šokių. Laukiu choreografijos pamokų, kurios bent kiek prablaškytų tą laukimą ir labai stipriai pasiuntu, jeigu paleidžia-o taip būna labai dažnai. Daug kas manęs nesupranta, bet man nesvarbu. Šokiai- mano aistra ir mano gyvenimas. O gruodžio pradžioj bus šokių vakaras ir taip, mane vėl pakvietė ten šokti. Jau dabar laukiu. Turbūt šoksiu tango ir be galo džiaugiuosi-bereikia susirasti tik tinkamą suknelę. Tik... tai nėra toks jau lengvas darbas. ;DD
Tiesa, pastaruoju metu tapau labai jautri. Pvz, per gimtadienį verkdavau kone nuo kiekvieno sveikinimo. Bet nemanau, kad taip blogai. Džiaugiuosi, kad esu žmogus, mokantis nuoširdžiai parodyti savo emocijas. Kam slapstytis už kaukių?

Ir pabaigai citata, kuri man labai patiko :

"Juokas ir šypsena-tai vartai ir varteliai, pro kuriuos pas žmogų gali įsmukti daug gėrio."