Babilonas.

Viskas tobula. Myliu, bučiuoju, dievinu savo klasę. Per šią savaitę patyrėm tiek daug.. Nuo juoko iki ašarų.. Nuo nuopolių iki pakilimų.. Buvo visko. Kiekvienas žaidimas, kiekvienas pokalbis rate mums padėjo. Ir kai pagalvoji.. Viskas baigėsi. Visko taip trūks.. Meškiuko, Vyto, Vilmos, ratelių, užduočių, knygos, virtuvėlės, iki, minkštojo kambario, bliūdo, perukų, tūsiukų per pertraukas, apsikabinimų, šypsenų, ašarų, nuoširdžių pokalbių, peštynių, riksmų, ginčų, stalo futbolo, vaidinimų, rytų prie durų, važiavimų Erikos mašina.. Visko. Nesakau, kad negalim to padaryt mokykloj. Bet už babilono sienų viskas nebetaip..
Ech. Pažinau visus. Kai kuriuos pirmą kartą, kai kuriuos iš naujo. Ir visus pamilau. Su visais minusais ir trūkumais, kokie bebūtų.
Kurasova, Gab, Gabriele, Bartke, Vale, Vic, Ieva, Dova, Dovile, Monika, Meda, Šarai, Danieliau, Vadimai, Mantai, Vegyte, Eva, Emilija, Saule, Kašiorai, Modestai, Vykintai, Arnai, Rumskai, Erika, Beatriče, Kamile, Vilma, Violeta, dėkui jums . Už visą šią savaitę. Ir už viską.
Kitąmet kartosim. Jie taip greit mūsų neatsikratys. ;D
Myliu ir dėkoju.
Kavalė. ;>**

Chi.

Nuostabus įrašo pavadinimas, nepaneigsit. ;D Šiaip, mano nuotaika puiki, todėl bandysiu ja užkrėsti ir jus . ;D
Viskas puiku, viskas gerai, aš pilna gyvenimo džiaugsmo.
Prisipažinsiu, retai taip būna.
Bet kai būna, tai ohoho.
Greta tuomet gali kalnus nuverst. ;D Chi. ;D
Gerai, gal ir nelabai gali. Aš per daug nedrąsi. ;D Daug ką norėčiau padaryt, bet niekada nepadarysiu. Bet vidus verda kaip karšta makaronų sriuba.
Šiuo metu nesuprantu žmonių, kurie amžinai nepatenkinti savo gyvenimu. Atrodo ieško menkiausios priežasties pasiskųst. O mane nuoširdžiai tas nervina, nes pati vaikštau išsiviepus. ;D Bet nieko, sukandu dantis ir tyliu. O tuomet sakau "Man viskas gerai, neturiu kuo skųstis".
Jėga. Man patinka taip sakyti. ;D
Rašant šį įrašą prisiminiau Marijono Mikutavičiaus dainą, kur dainuoja kaip gyveni? hey! geeeeerai. ;DD Kaip tu jauties? hey! laaaaaimingas. ;D jėga. ;D
Man pačiuožė stogas. Ne, nučiuožė. Aš be stogo. Todėl dabar sninga man į galvą ir aš kvailėju. ;D negi nesimato? ;D
Džiaukitės savo gyvenimu ir jūs. ;D sėkmės. ;D

Eyes on fire.

Pavadinimas visiškai ne į temą, bet mano grotuve skambanti daina tiesiog įkyriai prašėsi savo vardu pavadinti šį įrašą. Argi galėčiau atsispirti? Taip dievinu Twilight soundtrack'ą, keista, kad jis man dar nenusibodo.
Ypač Never think, Supermassive black hole arba Eyes on fire.
Gerai, bet įrašas ne apie tai.
Nusprendžiau parašyti apie mane užpuolusią mylėkime-visus-maniją.
Nežinau kas man pasidarė, bet pastaruoju metu aš optimistė. Geros nuotaikos. Nedarau su lūpom žuvytės pozos.
Šiandien buvo labai juokinga, kai atėjau į mokyklą, pasisveikinau su drauge, o ji man iškart : "Greta, kas tau yra?"
"Am... nieko... Kodėl klausi?"-atsakiau.
ji sako: "Tau kažkas yra.. ta ironiška šypsenėlė.. Akys žiba. Švyti iš vidaus."
Man patiko, ką ji pasakė. Tik paskui pagalvojau, negi aš jau visai degradavus, kad žmonės stebisi, kai tiesiog šypsaus?
Visko gali būti, nes aš dažniau juokiuos arba kikenu .
Ir bet kokiu atveju, manau, geriau jau būt liūdnai, nei sėdėti išmetus dirbtinę šypseną.
Kad jūs žinotumėt, kaip nekenčiu dirbtinumo.
Pavyzdžiui, kuo man nepatinka, taip vadinamos fyfos?
Tuo, kad jos neturi nieko natūralaus. Dažniausia peroksidiniai plaukai, dirbtiniai nagai, silikoninė krūtinė ir dar daug galėčiau vardint.
Manęs tai nežavi. Manau, tai atbaido žmones. Tik ne tuos, kurie ieško merginų vienam vakarui.
Gerai, aš vistiek visus myliu.
Ir man gera.
Nors lauke sninga, o aš noriu pavasario, mano viduriuose šviečia saulė.
Gal aš tikrai išprotėjau, nes šiuo metu aš visur atvirkščiai.
Bet man nerūpi. Nuoširdžiai nerūpi. Tiesiog džiaugiuos, kad esu laiminga. Bent kol kas. ;}

Maišalynė.

Susimąsčiau, kad apleidau blog'ą, rečiau čia rašau. Bet neturiu ką pasakoti.. O kai turiu, papasakoju. Šiaip, ilgasis savaitgalis, galima sakyti, baigėsi, o tai tikrai nedžiugina. Nors ir pasiilgau kai kurių žmonių, mokyklos aplinkos, bet nė negaliu pagalvot apie mokymąsi. O kai rytoj rytoj laukia trys kontroliniai darbai, sunkiai sekasi to nedaryti.
Bet, kaip bebūtų keista, nuotaika gera.
Tik galvoj maišalynė.
Sukasi daug minčių.
Apie viską.
Nuo A iki Z.
Kitą savaitę keliaujam į babiloną.
Laukiu , laukiu , laukiu.
Nors nevisai.
Pagalvojus, kad savaitę nematysiu kai kurių žmonių, net nupurto.
Bet vistiek noriu. Bus laiko prisikimšti į galvą dar daugiau minčių ir atrast apie ką galvoti. Lyg dabar neužtektų.
Dar labai noriu pavasario. Turbūt niekas taip nenori kaip aš, nebent Sandra, nes visi , dar nesulaukę pavasario, jau galvoja apie vasarą ir jos teikiamus malonumus.
Bet man pavasaris patinka labiau. Tada dar eini į įstaigą, vadinamą mokykla, bet jau šviečia saulė, dienos ilgesnės, žaliuoja medžiai ir šiaip visi šypsosi. O mane džiugina šypsenos. Gal net labiau, nei turėtų.
Gal aš nesveika, bet mylių mokyklą. Savo mokyklą, ne kokią kitą. Ir joje esančius žmones. Ir aplinką. Mokytojus ne visus, bet jie ne problema. Man ten gera ir aš nelaukiu vasaros, nes žinau, kad iš visų žmonių matysiu daugų daugiausia kokius keturis ir visų pasiilgsiu jau už savaitės.
Nelaukiu vasaros.
Ar aš nesveika?
Turbūt.
Šiaip, beprotė. Senokai su protu apsibarus. Visi tai žino, niekam tai toli gražu nėra naujiena.
Kartais gailiuosi, kad gyvenu ne kaime.
Nes ten kitaip.
Va, vasarą, visus matai, nes ten mažas gyvenamasis plotas.
O Vilniuj beveik niekad nesusitinki su dauguma žmonių, nes visi užsiemę, visur lekia, bėga..
O aš tenoriu pagulėt ant žoles ir pakaitint savo bambą saulėj.
Ir klausytis muzikos ar pliurpt su drauge.
Ar šiaip... Yra daug variantų.
Kaip bebūtų, mano mintyse pavasaris triuškinančiai nugali vasarą.
Ir aš nesigailiu.
Net džiaugiuosi.
Ar jaučiat, kaip šitam įraše nusišneku?
Labiau, nei bet kuriam kitam.

Mano muzikos grotuve groja Katy Perry-thinking of you.
Graži daina. Man patinka.

Laimingos savaitės jums. Mylėkit ir būkit mylimi.
Greta.

Uhu!

Pasakysiu atvirai-įvyko tai, ko niekada nė nebūčiau sumaniusi tikėtis. Viskas buvo... pasakiška? nerealu? nuostabu ? turbūt nė vienas būdvardžių nesugebėtų apibūdinti šio vakaro... Nes tai buvo geriausias mano vakaras per visus 2009 metus. Ne, turbūt per žyyyymiai ilgesnį laiko tarpą. Aš dabar euforijoj. Taip gera... Lietuvių kalbos gavau 10. Šokių vakaras. Kurio beprotiškai nelaukiau, o dabar aš danguj. Tikrai. Ir man nerūpi, kad ryt gedulas. Gal netgi nuspręsiu švęsti? Žodžiu, mane net gąsdina mano dabartinė nuotaika.. Kojos ištinusios ir be galo skauda, nes šokau nuo pusės šešių iki pusės vienuolikos. Bet šitas skausmas džiugina. Ir aš toli gražu nenorėjau nustoti šokti, o ne !! Net dabar sėdžiu pasileidus salsos muziką ir linguoju į ritmą. Tikrai nesitikėjau tokio palaikymo.. Aš taip myliu savo mokyklą!!! Visus be išimties. Manyje tiek daug meilės, net pati stebiuosi. ;D Žodžiu, baigiu čia girtis. ;D Vasario 13, penktadienis, pilnatis-geriausias derinys. Amen. Geros jums Valentino dienos! ;D**

Paranoja.

O šventoji rupūže, kaip aš bijau rytojaus!! Man totali paranoja. Dėl visko. Visa diena bus įtempta, tačiau gal būt ir maloni, tačiau dėl pastarojo dalyko tikrai nesu garantuota. Ir nors nesu prietaringa, visgi vasario 13-penktadienis. Turbūt, čia tik pretekstas kažkam suversti visą kaltę dėl savo baimės, kodėl gi ne tryliktai dienai?
Du faktai apie rytojų.

• Atsiskaitinėjam viešąją kalbą.
  Kalbu apie įvardį, pusę kalbos jau moku, tačiau dažnai tenka žvilgčioti į sąsiuvinį. Ir šiaip aš visada bijau prieš kalbėjimus, taigi rytojus - ne išimtis.
• Vakare šokių vakaras.
  Šoksiu prieš visą mokyklą ir man nesveikai baisu. Scenoj esu beveik 11 metų, ir vistiek pridedu į kelnes prieš kiekvieną mielą koncertą. O dar blogiau, kai jis mokykloj. Jei suklupsiu, visi matys. Nuostabu.
  
  Na, štai pagrindinės mano baimių priežastys. Bet šiaip bijau, kad nepričiuptų chemijos mokytoja už namų darbų neatlikimą, kad susimausiu per kalbą, kad išsidrėbsiu šokant, kad šokių vakaras bus nuobodus ir t.t...
  Aišku, puikiai suprantu, kad jums tikrai neįdomu klausyti mano šitų sapalionių, bet turiu kažkur išsikrauti.
  Kas be ko, yra džiaugsmingų dalykų. Pvz, kad poryt savaitgalis. Trys dienos be mokyklos, argi ne puiku? Be to, po savaitės einam į babiloną, o tai reiškia, visa savaitė be pamokų. Žodžiu. Smagumėlis.
  Bet baimės nusveria džiaugsmus. Tokia jau aš esu-bailė iš prigimties.
  
  Žodžiu, palinkėkit man sėkmės. O jums linkiu sėkmingą išgyvent vasario 13tą-penktadienį be jokių nelaimių. ;>
  

Gedulo diena.

Kitas šeštadienis-gedulo diena. Nekenčiu TOS dienos. Man ji kvaila, komercinė šventė reikalinga tam, kad parduotuvės gautų didesnį pelną. Raudona spalva tampa nuvalkiota, žodis "meilė" irgi. Ir šiaip, niekada neišsižadėsiu savo nuostatos, kad mylėti reikia visą gyvenimą, o ne vieną dieną.
Jei neišvažiuosiu į kaimą [bet turbūt išvažiuosiu, nes tėvai visada siekia sugadinti man gyvenimą], su Laima jau nusprendėm ką veiksim TĄ dieną. Taigi. Mūsų sąraše vienintelis ir nekeičiamas dalykas- gedulavimasis. T.y. Jokios raudonos spalvos TĄ dieną. Jokių širdelių. Jokių vaikinų, jokių meilės prisipažinimų. Jokių gražių dainų ar filmų apie meilę. Jokio smegenų plovimo. Jokios geros nuotaikos ar kitokio linksminimosi. GEDULAS.
O kaip TĄ dieną leisit jūs?